Melioruotos balos

Įsibėgėji, giliai įkvėpi ir užgesini šviesas.
O įjungi tik tada, kai pritrūksti oro.

Auksines gerves susižėręs Ignas Miškinis, atsisakydamas pastaruoju metu populiariajame kine taip madingų kelių laiko perspektyvų, beveik visą siužetą sumaniai sutalpino į vieną erdvę ir tai padarė labai aiškiai ir kūrybingai. Taigi du seni klasiokai (vaidina simpatiškas Dainius Gavenonis ir Jonas Antanėlis) važinėja naktinio urbanistinio Vilniaus gatvėmis ir semiasi visų to važinėjimo malonumų.

Kolegų iš Uroboro iškeiktas lėtai besirutuliojantis veiksmas išsivysto į tikrą ritualą: kuro įsipilti reikia nedaugiau nei du litrus, kad po kelių valandų vėl galėtum sustoti degalinėje ir padaryti tą patį. Visi naktinio pasivažinėjimo (filme vadinamu nightdriving) malonumai prasideda, kai du vyrukai sutinka vieno iš jų žmoną.

Žmona gi šiame filme plentu kulniuoja ką tik smagiai apsirūkiusi žolės ir ten pat palikusi ką tik pavogtą sportinę mašiną. Jokių santykių aiškinimosi ar nuobodžių dialogų čia (ir ačiū dievui) taip ir neatsiranda, abu veikėjai pradeda žaisti naują žaidimą.

Nekalbant apie labai patraukliai pateiktus Vilniaus vaizdus (beje kino teatre mūsų mažutis Vilnius labiau panašesnis į kosmopolitiškąjį Tokijų), visai neblogą vaidybą bei klausomus garso takelius iš šito filmo pasiėmiau vieną labai gyvenimišką pamoką, kaip paprastai išvaryti įsiėdusią rutiną.

Beje vienu metu labai prajuokina man kolkas tik iš TV parodijų laidos „Dar pažiūrėsim” žinomas Kirilas, kuris filme persikūnija į buką, naktimis prie sporto rūmų besitrinančio ir paukštytes kabinančio veikėjo vaidmenį. Visumoje jausmas po kino seanso visai teigiamas ir gaivus, todėl visai patiko.

Pratęsiant ankstesnį įrašą apie simuliacinės realybės koncepciją, norėčiau aptarti šią temą papildantį Cameron Crowe 2001 m. sukurtą filmą ,,Vanilinis dangus” (angl. Vanilla sky).  Šis filmas yra sukurtas pagal ispanišką kino juostą ,,Atverk akis” (isp. Abre los ojos).

Pagrindinis filmo  herojus milijonierius Deividas (vaid. Tom Cruise) yra tikrų tikriausias laimės vaikas, kuriam visos gyvenimo dovanos nukrinta tarsi iš dangaus: jis tampa tėvo leidybinės kompanijos paveldėtoju, gyvena prestižiniame bute, skęsta prabangių moterų dėmesyje. Vieną vakarą Deividas susipažįsta su Sofia (vaid. Penelope Cruz), kurią pamilsta iš pirmo žvilgsnio. Tačiau štai čia likimas nusprendžia Deividą išbandyti ir jis, patekęs į siaubingą avariją, lieka subjaurotu veidu. Nuo čia filmas ima labai sąmoningai klaidinti žiūrovą, priversdamas jį mąstyti, kas vis dėlto yra tikra? Kaip atskirti tikrą gyvenimą nuo sapno (ar košmaro)? Jeigu gyvendamas jautiesi, kad tuojau pat pabusi, tačiau sapnas tave veda savais keliais, žaisdamas su tavo protu ir jausmais, ar dar gali pasikliauti savo pojūčiais?

Filmas pristato (o galbūt ir kuria) amžino gyvenimo idėją. Filmo herojus prieš nusižudydamas pasirašo kontraktą su kriogeno (angl. cryogene) kompanija ,,Life extension“, kuri kliniškai mirusius pacientus užšaldo kriogeno kapsulėse, kad kada nors, kai jų ligas bus įmanoma išgydyti, jie būtų atgaivinti. Tuo metu jie gyvena savo pačių susikurtose svajonėse, kurios niekuo nesiskiria nuo tikro gyvenimo.

Deivido svajonei virstant į košmarą, jam tenka kviestis pagalbą, kuri padėtų išsivaduoti iš savo paties sukurto pragaro.

Remiantis simuliacinės realybės rūšimis būtų galima paminėti, kad toks realybės simuliavimas, kuomet žmogaus kūnas lieka ,,tikrojoje” realybėje, o jo protas panardinamas į simuliacinę, visiškai panaikinant ,,tikrosios“ realybės požymius, yra kuriama kompiuterio ir smegenų sąveikos metu. Visi kiti filmo personažai: tiek mylimoji Sofija, tiek psichologas, tiek geriausias Deivido draugas, kurių vaidmenys sukurti paties Deivido, prieš pasirašant svajonės kontraktą, yra virtualūs žmonės, egzistuojantys tik Deivido pasaulyje, jiems patiems neturint jokios ,,realios” egzistencijos.

• Ar tai ateities prognozės ar tiesiog su itin puikiu psichologiniu įsijautimu suausta kino juosta, spręskite patys.
• Verta pažiūrėti, kai norisi į viską pažvelgti kitaip.
• Filmas yra taip pat puiki pradžia diskusijai su draugais.
• Nuostabus garso takelis.

Kalbant apie simuliacinę realybę ir to atspindžius kino filmuose, greičiausiai dauguma net nepagalvoję, išvardintų tris Matricos (”The Matrix“) filmo dalis. Asmeniškai man šis filmas patinka, jis įtraukia, yra paslaptingas, jame gausu vaizdo ir garso efektų, filme susipina fantastika su nemažai istorinių faktų, mitologija, religijomis bei filosofijomis, be abejo fantastikos elementų daug, tačiau pagrindinė filmo siužeto linija, mintis ir plėtojama problema yra “realybės ir iliuzijos santykis“. Kaip atskirti kas yra realu, o kas tik fikcija? Ir kas iš viso yra tas realumas?

Remiantis teorija, yra išskiriamos 4 simuliacinės realybės rūšys:
1. Sąveika tarp smegenų ir kompiuterio, kurios metu kiekvienas simuliacinės realybės dalyvis į ją patenka iš išorės, jo smegenis prijungiant prie simuliacinio kompiuterio. Kompiuteris perduoda sensorinius duomenis į smegenis, o iš jų gauna informaciją apie dalyvio troškimus, norus ir poreikius. Tokiu būdu kompiuteris sąveikauja su simuliaciniu pasauliu ir gauna atsakomąją reakciją. Dalyvio smegenys simuliacijos metu sunaikina bet kokius išorinės realybės požymius. Dalyvio išorė simuliacijoje gali kardinaliai skirtis nuo tikrovėje esančios, nes jis įsikūnija į jam priskirtą avatarą. Būtent šios simuliacinės realybės rūšis ir yra pavaizduota 1999 m. sukurtame mokslinės fantastikos filme ,,Matrica“ bei “Tryliktas aukštas”.

2. Virtualūs žmonės. Dalyviai gyvena simuliacijoje ir neturi ,,tikro” kūno už jos ribų. Kiekvienas virtualus žmogus yra visiškai simuliuojama būtybė, valdanti atitinkamą sąmoningumo lygį, kuris yra įdiegiamas per kompiuterį. Dalyvis gali būti perkeliamas iš vienos simuliacijos į kitą, arba archyvuojamas ir atgaivinamas vėliau. Taip pat yra įmanoma, kad simuliuojama būtybė gali būti visiškai iškeldinta iš simuliacijos ir perkelta į dirbtinį kūną, pasinaudojant proto perkėlimo technologijomis (angl. “Mind transfer“). Kitas būdas iškeldinti simuliacijos gyventoją yra klonuoti jį, paimant jo virtualaus DNR mėginį ir taip sukurti jo dublikatą tikrame pasaulyje. Tokiu būdu iškeldintas simuliacijos gyventojas gimtų naujame kūne tikrame pasaulyje. Ši rūšis dar skirstoma į du porūšius:
• Virtualūs žmonės ir virtualus pasaulis, kuriame išorinė realybė yra simuliuojama atskirai nuo dirbtinio proto.
• Solipsistinė simuliacija (angl. “Solipsistic Simulation“), kurios metu sąmoningumas yra simuliuojamas, o virtualaus pasaulio dalyvių suvokimas egzistuoja tik jų proto viduje. Tai yra viena iš simuliacinės realybės rušių, atskleistų ir panaudotų filme “Tryliktas aukštas”.

3. Emigracinė simuliacija. Jos dalyvis įžengia į simuliaciją iš išorinės realybės taip pat kaip ir pirmoje simuliacinės realybės rūšyje, tik daug didesniu laipsniu. Dalyvis per proto perkėlimo technologiją persikelia į simuliacinę būtį, savo protą ir psichines savybes suteikdamas jam priskirtam virtualiam žmogui. Simuliacijos metu įgyta patirtis išlieka dalyvio atmintyje ir po simuliacijos.

 
4. Sumaišymas, kurio metu susiduria išorinio pasaulio dalyviai į simuliaciją patekę pirmuoju arba trečiuoju simuliacinės realybės būdu ir vietiniai simuliacinės realybės gyventojai (virtualūs žmonės). Tai galima iliustruoti pavyzdžiu iš filmo ,,Matrica“, kurioje egzistuoja ne tik žmogaus protas (kūnas lieka už simuliacinės realybės ribų), bet ir jautrios žmonių pavidalo kompiuterinės programos, kurios valdo įvairius simuliacinės realybės aspektus.

Tiems, kam tokia tema kelia susidomėjimą, siūlau pažiūrėti tokius filmus kaip:

Tryliktas aukštas (”The Trhirteenth Floor“) ir

Vanilinis dangus (”Vanilla Sky“), plačiau apie šį filmą sekančiame įraše.

Šiuose filmuose nėra tiek daug veiksmo ir specialiųjų efektų, bet yra kitų elementų, kurie įtraukia ir daro juos gal kiek daugiau mistiškesnius, tačiau plėtojama problema tokia pati kaip ir Matricoje, tik ji atskleidžiama subtiliau. Rekomenduoju visiems, norintiems gerai praleisti vakarą :).

Be abejo, tai ne visi filmai, sukurti remiantis šia tematika. Visų šių simuliacinės realybės filmų tipo orginalu ir pradžia galima būtų laikyti 1973 metais sukurtą filmą “Welt am Draht“, Vėliau, 1998 m., pasirodė “Dark city” ir po metų laiko “eXistenZ“. Šių dar nemačiau, bet artimiausiu metu ketinu tai padaryti, jei bus geras - rekomenduosiu.

Mano akimis žiūrint viena įstabiausių šių laikų aktorių yra Isabelle Huppert. Savo meistriškumu ir unikalumu vaidyboje ją galėčiau palyginti Johnny Depp.

Prisimenu, kai dar mokykloje klasės draugės duodavo užpildyti tokias anketas, kur reikėdavo atsakyti į įvairiausius klausimus, tarp kurių figūruodavo tokie kaip “koks tavo mėgstamiausias aktorius ir aktorė”. Aktorių galėdavau visada įvardinti. Tai - Johnny Depp. Jis mano dievukas kine. O visai neseniai atradau ir savo mėgstamiausią aktorę - Isabelle Huppert.

Stebint filmą man svarbiausia visada buvo kuriami personažai ir kaip aktoriai sugeba perteikti juos. Didžiausią susižavėjimą kelia tai ką aktorius gali padaryti su savo veidu. Kaip ir Johhny Depp, tai pat pastebėjau ir Isabelle Huppert turint šį unikalų sugebėjimą.

Kaip itin gerus Europos kino industrijos kūrinius galėčiau įvardinti tokius filmus kaip “Mano motina”(”Ma Mere“) ir “Pianistė”(”La Pianiste“), kuriuose Isabelle Huppert atlieka pagrindinius vaidmenis. Šiuose filmuose man patiko Isabelle Huppert tuom, kad sukūrė tikroviškus moters atspindžius kine. Nesiekiama tobulybė, ar įtikti visuomenės nusistatytiems steriotipams. Tiesiog visi žmonės, esame keisti, skirtingi ir su savais nuokrypimais nuo normos. Ir Isabelle Huppert tai puikiai pavaizduoja šiuose dviejuose filmuose.

Tikrai rekuomenduoju grįžti visiems iš rožinės Holivudinės pasakos į spalvingą Europos realybę. Kad dar labiau sužadinti jūsų norą pamatyti tai…

Turbūt cholera. Bent jau mirtis greita. Nes šis filmas žudo lėėėėėėėtaaaai ir banaliai: bloga vaidyba, matomu grimu, plokštumu, vulgaria erotika ir beprasmybe.

Filmas, pasirodo, buvo kurtas pagal G. G. Márquez’o romaną ,,Meilė choleros metu“, bet filme nei choleros nei juo labiau meilės neradau. Siužetas klostosi taip: XIX a. Kolumbijoje gyvenantis Florentino Aziza (vaid. Javieras Bardemas) įsimyli turtuolio dukrą Ferminą Dazą (vaid. Giovanna Mezzogiorno). Nuo pat pradžių Florentinas man pasirodo įtartinas, mąsčiau sau: silpnaprotystė, opijus, vidurių užkietėjimas, choleros simptomai? Ne, pasirodo, jis buvo poeta! Taigi, jaunuolių meilės Ferminos tėvas nepalaimina ir jie ima susirašinėti laiškais, prisiekinėdami amžinąja meile. Nestabilios psichikos poetas taip įsijaučia, kad ima kliedėti ir jo gyvenimo misija tampa tiesiog mylėti Florentiną. Prabėgus porai metų, jaunuoliai netikėtai susitinka turguje, ir Fermina išvydusi apsiseilėjusį Fermino veidą suvokia: ,,Dieve, ne!” Ir ačiū Dievui.

Florentinas žudosi, jam laikas slenka sunkiai ir tik eilėraščiai-vizijos ir naujai atrasta veikla, padeda prastumti 51 vienerius metus. O veikla…. na, ji tokia savotiška: Florentinas užveda metraštį, kuriame skaičiuoja ir aprašinėja kiekvieną savo kūnišką (net ne meilės) nuotykį, sau tvirtindamas, kad tik tai jam gali padėti išgyventi Ferminos netektį. Po pusės šimtmečio ir kelis tomus užėmusios moterų registracijos (matyt, gyventojų registracijos ištakos) Florentinas pasiekia gėdos nedarantį solidų 600 aukų skaičių. 

Fermina tuo metu išteka už ko jai ir pridera - gerbiamo daktaro Urbino (vaid. Benjaminas Brattas), dalyvauja visuomenės gyvenime, pagimdo vaikų, išnarplioja savo vyro neištikimybę. Tiek prisikankinusi filmo gale jau ir pati nesupranta, ar tos meilės išvis būta….

Na, o nuo šios vietos jau filmas pavirsta komedija, ir aš jau daug daug juokiuosi, turbūt net aktoriai pavargo nuo to, kaip prastai jie atrodo tobulos Kolumbijos gamtos fone. Fermina, sulaukusi 70 metų tampa našle, o Florentinas - turtingu laivų kompanijos savininku.  Meilė jį nuveda į Ferminos namus ir josios širdis jau nebesuklysta šįkart: jie pabėga laivu ir ištirpsta amžinybėje.

G. G. Márquez’u aš tikrai pasitikiu ir žinau, kad jo vaizduotės ir žodžio galia nesukūrė šio demono. Taip, pagrindinė siužeto linija yra sukurta Gabrieliaus, bet net ir srauni upė be požeminių upelių greitai nusenka, taip nutiko ir šiam filmui, netekusiam magiškojo realizmo prieskonių.

Tragedija.

Hello, I'm Harvey Milk, and I'm here to recruit you!

Filmas apie Harvį Milką (Harvey Milk): uždegantis politiškai aistringa jėga ir piverčiantis susimąstyti, kad viskas kažkur kažkada prasidėjo. Nuo žodžio ir mūšio.

Harvis Milkas, kurį vaidina buvęs Madonos vyras Šonas Penas (Sean Penn), gindamas ne tik gėjų, lesbiečių, senukų, neįgaliųjų bei šiaip įvairių keistuolių teises, kurių visuomenė ne tik norėtų nepastebėti bet ir pamiršti juos egzistuojant, 1977 m. tampa Amerikos pirmuoju  homoseksualiu valstybės pareigūnu, kurio dėka buvo pasirašytos pirmosios deklaracijos, ginančios šių žmonių teises darbo ir visuomeniniuose santykiuose. 

Filme yra atvirai demonstruojamos homoseksualius žmones persekiojančios šabloniškos nuostatos, kad jiems turėtų būti uždrausta auklėti bei mokyti vaikus (,,How do you teach homosexuality? Is it like French?”), kad homoseksualizmu yra užsikrečiama, kad tai yra liga, iškrypimas ir t.t. Milkas tikėjo, kad homoseksualiems žmonėms nustojus slapstytis ir meluoti sau ir artimiesiems, visuomenė galėtų pagaliau susieti homoseksualizmą, transvestizmą ir kitokį nuo ,,normos” nutolusį elgesį  su tikrais žmonėmis, jų gyvenimų pavyzdžiais, o ne tik su teorinėmis šių terminų apibrėžtimis. Milkas manė, kad homoseksualūs žmonės bus daug mažiau diskiriminuojami dėl jų seksualinės orientacijos ar gyvenimo būdo, jeigu jie gyvens atvirus ir nuoširdžius gyvenimus. Akivaizdu, kad jo nuostatos pasitivrtino, o puikūs to pavyzdžiai yra ne tik pati Milko politinė karjera, kuriant homoseksualistų bendruomenę bei jai atstovaujant, bet ir pakitusios Amerikos visuomenės nuostatos dėl to, kas anksčiau buvo laikyta nuodėminga ir iškrypėliška. 

Iš tiesų, tai yra klasikinis biografinis filmas, dvelkiantis kalifornietiška bei hipiška dvasia,  apie neelinę asmenybę, su pritrenkiamai tobula vaidyba ir nuostabiai optimistišku užtaisu, ir galiausiai juk verta kartais vėl prisiminti, kad laisvė - tai ne privilegija, o visuotinė ir niekaip neapribojama teisė.

Pasirodo, Lietuvoje rudenį galima skaičiuoti ne vien viščiukus, baravykus, Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimus ar naujus pažadus, kaip išbrisime iš krizės. Gan optimistiškai nuteikia ir pasirodžiusių lietuviškų pilnametražių filmų skaičius kino teatruose.

Kolkas Jūsų dėmesiui I. Miškinio režisuoto “Artimų šviesų” oficialus treileris, o filmo aprašymas turėtų atsirasti kažkada greit po šios dienos kino seanso

Nesakau, jog šis filmas kažkoks meno šedevras ar kad turite būtinai jį pamatyti, bet aš išėjus iš salės susimasčiau. Filme, be abejo, gausu  veiksmo, kriminalinių intrigų bei specialiųjų efektu scenų, tačiau apžvelgiamos ir įvairios visuomeninės, socialinės bei asmeninės problemos, atsirandančios gyvenime, kuriam vis didesnę įtaką daro technologijos ir dirbtinis intelektas.

Vienas iš klausimų, man kilusių, kai palikau salę, buvo maždaug toks - “Ar tikrai “Surrogates” (arba lietuvių vertimu “Svetimas kūnas” ) yra paremtas fantastika, o galbūt piešiama mūsų netolima ateitis?”. Visi, tikriausiai, žinome ar bent viena ausimi esame girdėję, jog kuriami robotai humanoidai, tačiau, tokių, kurie stebi ir “seka” karščiausias naujienas šioje srityje nėra daug.

Spectrum.ieee.org tinklalapyje šį mėnesį (2009 m. lapkritį) buvo paskelbtas specialus pranešimas “Engineers of the New Millennium: Robots for Real”, pranešimas susideda iš aštuonių  video apie skirtingus robotus. Patarčiau visiems pasižiūrėti ir tada patiems atsakyti į klausimą, “Kur baigiasi fantastika ir prasideda realybė?”

Turbūt ne vienas matėte filmą „Viki, Kristina, Barselona” ir tuo pačiu spėjote susidaryti bendrą vaizdą apie karštą ispanų temperamentą ir bent akies krašteliu pašmirinėti romantika dvelkiančiomis Barselonos gatvelėmis. Man asmeniškai to neužteko, todėl sumaniau į visa tai pažvelgti naivaus studenčioko žvilgsniu naudodamasis visagale internetine svetaine wikipedia.org.

Pradėsiu nuo Viki. Šviesiaplaukė mergina, niekados nepatyrusi tikros meilės, ir net jos itin netrokštanti, o siekianti, kad ją užvaldytų aistra, kad jos gyvenimas būtų didelis spontaniškumas, a.k.a. neužtikrintumas ir nesusipratimai. Patiko man šis personažas tiek pat kiek patinka Wiki, kas pasak wikipedia.org, yra „interneto svetainių rūšis, kur lankytojai gali ne tik papildyti svetainės turinį kaip internetiniuose forumuose, bet ir jį taisyti.” Na gal išties Viki ir Wiki nelabai kuom ir skiriasi. Tiek prie vienos, tiek prie kitos prisilietus groblėtomis vyro rankomis galima daryti stebuklus, suteikti naujas spalvas gyvenimo realybei.

Šnekant apie Kristina ir Pedia teks man pačiam daugiau vadovautis savomis interpretacijomis. Man Pedia asociajuojasi su tvirtybe ir daug savyje talpinančiu dalyku, kaip enciklopedija. Kristina irgi filme pasižymėjo tuom, kad buvo pavaizduota, kaip tvirta ir daug talpinanti savyje moralinų vertybių moteris. Bet mat ir vėl tos groblėtos ispano rankos čia viską sujaukė. Kaip mat ir bet kas prikišęs savo rankas galėtų sujaukti ir wikipedia.org turinį, idėjos pamatą.

Na, o tos rankos darbavosi ne kur kitur o Barselonoje. Kaip šis miestas pavaizduotas filme ir kaip jis aprašomas wikipedia.org skiriasi daug kuom. Filme tai romantikoje ir gyvenimo svaigulyje paskendęs miestas. Tuo tarpu intenetinėje svetainėje tai „miestas Ispanijos šiaurės rytuose, Katalonijos regiono sostinė ir provincijos centras”, turintis „1,58 mln. gyventojų (2007)” bei esantis „didelis jūrų uostas, tarptautinis oro uostas, vienas iš svarbiausių visos Ispanijos ekonomikos ir kultūros centras.”

Mano susidomėjimas ir noras nukeliauti į šį miestą atsirado pažiūrėjus filmą „Viki, Kristina, Barselona”, o ne naršant po internetą. Todėl rekomenduoju pažiūrėti šį filmą, jei kas dar jo nematėt, o gal matėt, bet jau pamiršot apie ką jis buvo. Užsinorėsite ne tik aplankyti Barseloną, bet taipogi galbūt moterys pradės atlaidžiau žiūrėti į vyrų tiesmukumą, o vyrai pasisems naujų idėjų kaip elgtis su moterimis stebėdami ispaniškuosius elgesio su moterimis ypatumus.

Jaunas ir veržlus danų kino režisierius Andersas Jensenas jau gerai pažįstamas iš Kino pavasaryje startavusių ir Skalvijos ekranuose stebėtinai ilgą laiką nokusių „Adomo obuolių”. „Žalieji mėsininkai” (ang. „The green butchers”) - dar vienas Jenseno filmas, kuriame režisierius nepagailėjo skandinavams būdingų filmų prieskonių: krūvos socialinių problemų, būdo keistenybėmis pasipuošusių veikėjų, priešiškų normalaus pasaulio vertybių, vaikiškų pamokų ir balansavimo tarp kanibalistiinės komedijos ir tragedijos žanrų.

Siužetas labai paprastas: du vyrukai atidaro naują mėsinę, kur šalia kiaulių, karvių ir kitų galvijų mėsos „netyčia” atsiduria ir delikatesinė žmogiena. Įdomu kaip ir kodėl? Vienas iš mėsininkų vėlgi netyčia šaldytuve užrakina vamzdžius taisiusį santechniką, o vėliau jo kūno dalis kruopščiai susmulkina mėsmale. Filmo veiksmas įgauna pagreitį, kai Svendui ir Bjarne topteli, jog mėsinės klientams (jiems patiems to nežinant) savo rasės mėsa tampa skanesnė nei kiek pabodusio skonio jautiena ar vištiena. Dabar ir prasideda linksmybės - miestelio gyventojų vakariene pamažu tampa vis daugiau jų kaimynų, bendradarbių ir draugų.

Ne ką mažiau spalvinga ir vieno iš mėsininkų mylimoji - simpatiška ir miela Astrida, laisvalaikiu toli gražu nesiuvinėjanti kryželiu ar laistanti darželio gėlių, o padedanti darbdaviui kremuoti žmones ir prižiūrėti kapines. Daugiau pasakoti nebesinori - „Žaliuosius mėsininkus” reikia ne tik pažiūrėti, bet ir matyti. Ne valgant, miegant ar mezgant kojines, o tiesiog žiūrint ir viena po kito su pasitenkinimu gliaudant absurdiškus veikėjų charakterius ir lėtai virškinant jų poelgius.

Netikėta, bet „Žaliųjų mėsininkų” kulminacija galima būtų vadinti ne tuos epizodus, kada atrodo, jog pagaliau sučiumpami du žmogiena prekiaujantys vyrukai, bet tuomet, kai žiūrovas susipranta keliskart pasąmonėje kumščius laikęs ir slapta pateisinęs blogiukus. „Žalieji mėsininkai” sugeba užhipnotizuoti ir prasiskverbti iki žiūrovo sąmonės. Taip, tie patys mėsininkai, kurie ramiai eilinį miestelio gyventoją paverčia sočiu pietų kepsniu ir sujaukia stebėtojo vertybes